Pasjansas (Solitaire) atrodo kaip vienas ramiausių kortų žaidimų: jame nėra varžovų, statymų ir triukšmo prie stalo. Tačiau už šio paprastumo slypi ilga istorija, susijusi su Europos laisvalaikio kultūra, spausdintais kortų taisyklių rinkiniais ir kompiuterinių žaidimų raida.
Solitaire istorija
Žaidimas vienam žmogui
Pagrindinė Pasjanso savybė ta, kad jis skirtas vienam žaidėjui. Daugelyje kortų žaidimų rezultatas priklauso nuo priešininkų, statymų, blefo ar komandinio žaidimo. Čia žaidėjas lieka vienas su kalade, atsitiktine išdėstymo tvarka ir savo sprendimais.
Dėl to Pasjansas ilgai buvo laikomas ypatinga laisvalaikio forma. Jam nereikėjo kompanijos ar klubo, pakako kaladės ir šiek tiek vietos ramiam vakarui, kelionei, laukimui ar trumpai pertraukai.
Pavadinimas Solitaire pabrėžia vienišą žaidimo pobūdį, o britų tradicijoje vartotas Patience reiškia kantrybę. Abu pavadinimai tinka: reikia dėmesio, ramybės ir gebėjimo rasti geriausią ėjimą.
Europos pradžia
Tikslią atsiradimo datą nustatyti sunku. Tokie kortų išdėstymai ilgai plito neformaliai: per namų užrašus, žodinius paaiškinimus, ranka rašytas instrukcijas ir mažus rinkinius.
Pradžia paprastai siejama su XVIII a. Europa. Kortų kaladė jau buvo įprastas namų pramogų daiktas, o žaidimai kortomis užėmė svarbią vietą šeimos ir salonų kultūroje.
Ankstyvosios versijos skyrėsi: vienos reikalavo rinkti kortas pagal rūšis, kitos atidengti paslėptas kortas, trečios laikytis griežtos perkėlimo schemos. Bendra idėja buvo kurti tvarką iš atsitiktinumo.
Būrimas ir XIX amžius
Ankstyvuoju laikotarpiu Pasjansas dažnai buvo siejamas su būrimu. Pavykęs išdėstymas galėjo būti laikomas geru ženklu, o nepavykęs — raginimu būti atsargesniam.
XIX a. žaidimas paplito per spausdintas knygas ir namų vadovus. Anksčiau žodžiu perduodamos taisyklės gavo stabilesnius pavadinimus, aprašymus ir variantus.
Pasjansas tiko namų laisvalaikiui: buvo tylus, tvarkingas, nereikalavo statymų ir neturėjo azartinio žaidimo reputacijos. Jame vertinta kantrybė, susikaupimas ir tvarkos pojūtis.
Išdėstymų įvairovė
Plintant žaidimui atsirado daug variantų. Vieni naudojo vieną kaladę, kiti dvi; vienuose beveik visos kortos matomos nuo pradžių, kituose daug kortų lieka užverstos.
Žaidimą įdomų daro atsitiktinumo ir pasirinkimo derinys. Kortos dalijamos atsitiktinai, tačiau galutinį rezultatą lemia ir žaidėjo sprendimai. Netinkamas ėjimas gali uždaryti kelią į pergalę.
Klondike ir skaitmeninė era
Šiandien kalbant apie Solitaire dažniausiai turimas omenyje Klondike. Tai žinomiausias variantas: septynios kolonos, atsargos krūva, išmetimo krūva ir keturi pagrindai, kuriuose rūšys dėliojamos nuo tūzo iki karaliaus.
Klondike išpopuliarėjo dėl pusiausvyros. Taisyklės paprastos, bet partija reikalauja planavimo. Masinė sėkmė atėjo su kompiuteriais: jie dalijo kortas, prižiūrėjo taisykles ir leido iškart pradėti naują žaidimą.
Internetas ir mobiliosios programėlės suteikė naujų režimų, kasdienių iššūkių, temų ir statistikos, tačiau esmė liko ta pati — chaotišką kortų rinkinį paversti tvarkinga sistema.
Kodėl Pasjansas išliko populiarus
Pasjansas išliko todėl, kad sujungia paprastumą ir gylį. Taisykles galima greitai suprasti, bet kiekviena partija vystosi savaip. Yra sėkmės, bet yra ir sprendimų.
Žaidimas tinka skirtingiems poreikiams: poilsiui, susikaupimui ar trumpam loginiam uždaviniui. Nėra varžovų spaudimo, o tempą nustato pats žaidėjas.
Išvada
Solitaire istorija veda nuo namų kortų išdėstymų ir Europos salonų iki vieno žinomiausių skaitmeninių žaidimų pasaulyje. Keitėsi forma ir platformos, bet išliko principas: vienas žaidėjas, viena kaladė ir užduotis, reikalaujanti kantrybės, dėmesio ir tikslaus pasirinkimo.